Римское частное право

senatoriais. Neturejo nuolatines, legalios teises i zeme. I? esmes nera

skirtumo tarp patriciju ir plebeju teisnumo (caput), i?skyrus 2 atvejus: -

draudimas santuokos tarp patriciju ir plebeju (445 m.pr.m.e. buvo

panaikintas); - apribota plebeju teise sudaryti testamenta (veliau

jurisprudencija sukure nauja testamento forma, vienodai galiojancia ir

patricijams ir plebejams). Turtingiausia zemvaldziu vir?une – luomai

cenzoriu ir raiteliu. Pilietybe R. buvo igyjama gimstant arba pagal

istatyma. Pilietybes igijimas buvo neatsiejamas nuo status libertatis. R.

pilieciu teisnumas priklause nuo 2 pagrindiniu teisiu: ius conubii (teise

sukurti ?eima) ir ius commercii (teise dalyvauti civilineje apyvartoje).

14. Status familiae

?eima visos senosios R. santvarkos pagrindas. Jei zmogus nepriklause jokiai

?eimai, jis nepriklause ir jokiai giminei, o kartu seniausiais R. laikais

jis negalejo buti ir pilietis. Todel familia, kaip libertas ir civitas, yra

naturali civilinio teisnumo (caput) prielaida. Senoves romenu ?eima buvo

patriarchaline. Tai buvo uzdara nuo i?orinio pasaulio sistema, kurios

vienintelis ?eimininkas (galva) ir atstovas santykiuose su i?oriniu

pasauliu buvo pater familias. Jo valdzia buvo absoliuti ir teisiniu

poziuriu vienoda tiek ?eimos nariams, tiek ir ?eimos turtui. ?i absoliutine

pater familias valdzia senoveje buvo vadinama manus. Laikui begant, ?eimos

teisine padetis keitesi, pater familias valdzia vaikams buvo vadinama

patria potestas, vergams - dominica potestas, manus reik?me liko tik

apibudinant vyro valdzia zmonai. R. ?eima buvo suskirstyta teisiniu

poziuriu i dvi stambias grupes; personae sui iuris (savosios teises

asmenys) ir personae alieni iuris (svetimosios teises asmenys). Nuo to, ar

asmuo buvo sui iuris, ar alieni iuris, priklause jo caput. 1-ajai grupei

priklause tik pater familias, t.y. ?eimyniniu poziuriu visi?kai

savaranki?ki asmenys. Visi kiti ?eimos nariai - vaikai, ju palikuonys bei

zmona, kuri santuokoje cum manu ?eimoje uzeme dukters padeti, buvo personae

alieni iuris. Jie visi, nors ir personae, t.y. teises subjektai, taciau ne

savo naudai ir ne savo saskaita, o pater familias. Po pater familias

mirties ?eima paprastai suskildavo i keleta savaranki?ku ?eimu. Taciau jie

ir toliau likdavo agnatineje giminysteje.

15. Caput. Caput deminutio.

Gebejima buti civilines teises subjektu R. juristai vadino caput. Asmuo,

kuris turejo teisnuma, buvo vadinamas persona (asmenybe). Kad Romoje zmogus

butu asmenybe, jis privalejo tureti caut, kuris priklause nuo triju

elementu - status civitatis, status libertatis ir status pater familias.

Taciau asmuo galejo vieno ar visu ju netekti. Tada ivykdavo capitis

deminutio - civiline mirtis. Klasikinio periodo juristai skyre tris capitis

deminutio laipsnius - maxima, media, minima. Maxima ivykdavo praradus

laisves statusa. Jei zmogus prarasdavo status libertatis, jis prarasdavo

visus tris statusus ir teisiniu poziuriu buvo laikomas mirusiu. Veliau,

prarade savo ankstesniaja padeti civiliniu teisiu sferoje, jis igydavo

teisnuma pagal tautu teise, kaip peregrinai. Capitis deminutio media

ivykdavo tada, kai zmogus, i?saugodamas laisves statusa, netekdavo R.

pilietybes. Asmuo, paveiktas capitis deminutio media, pagal ius civile

prarasdavo savo civilines teises, bet i?saugodavo jas pagal iuris gentium.

Capitis deminutio minima - maziausias teisnumo apribojimas, susietas tik su

status familia pasikeitimu. Asmuo i?saugo laisves ir pilietybes statusus,

taciau ivyksta tam tikri jo padeties pokyciai pirmosios ?eimos, kuriai

priklause, atzvilgiu. Del minima visi?kai nutrukdavo ankstesnieji ?eimos

teisiniai santykiai (agnatiniai), tai tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams

santykiams, ypac kylantiems del paveldejimo. R. teise turejo ir kitu

priezasciu, kurios tam tikrais atzvilgiais apribodavo teisnuma - pilietine

negarbe (intestabilitas, infamia, turpitudo).

16. Status

Teisnumas rei?kia galimybe tureti subjektyvine teise, o kad ta teise galima

butu pasinaudoti, ja realizuoti, buvo reikalinga antroji salyga -

veiksnumas - piliecio galejimas savo veiksmais igyti civilines pareigas.

Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumas atsiranda sukakus tam tikram amziui.

Veiksnumas priklauso nuo zmogaus gebejimo laivai reik?ti savo valia. Pagal

amziu visi zmones buvo suskirtyti i tris grupes. Vaikai iki 7 metu

buvovisi?kai neveiksnus ir vadinami infantes. Mergaites nuo 7 iki 12 metu

ir berniukai nuo 7 iki 14 metu buvo nepilnameciai ir turejo ribota

veiksnuma. Jie buvo vadinami impuberes ir galejo sudarineti tik smulkius

sandorius. Jei reikejo sudaryti sandorius del teises perledimo ar pareigu

igijimo, tokie asmenys turejo gauti globejo leidima, kuri jis duodavo

sandorio sudarymo momentu. Mergaites nuo 12 metu ir berniukai nuo 14 iki 25

metu buvo laikomi pilnameciais ir veiksniais. Pilnameciams iki 25 metu buvo

suteikta teise pra?yti paskirti kuratoriu, tai apribodavo ju veiksnuma.

Asmenu fiziniai ir psichiniai trukumai taip pat turejo itakos ju

veiksnumui. Eikvotojams buvo paskiriamas rupintojas. Moteru veiksnumas buvo

apribotas.

17. Juridiniai asmenys

Romenu teisininkai placiai taike juridinio asmens kaip civilines teises

subjekto, ukinio gyvenimo savaranki?ko vieneto ideja, nors ir nesuformulavo

juridinio asmens savokos. R. juristai ne tik i?kele juridinio asmens ideja,

bet ir suteike jai praktine i?rai?ka, pagrinde juridiniu asmenu teisnumo ir

veiksnumo savokas, pagrindinius juridiniu asmenu tipus - universitas

personarum (fiziniu asmenu bendrija, turinti savo atskira turta,

nepriklausanti ja sukurusiems asmenims, ir teisnuma) ir universitas rerum

(turto mase, skirta tam tikram tikslui - pvz. ?vietimui, mokslui, paramai

ir t.t. ?iai turto masei taip pat buvo suteiktos tam tikros teisines

asmenybes savybes). Ilgo ir gana sunkaus juridinio asmens idejos vystymosi

rezultatas buvo tas, kad klasikine teise pripazino pagrindinius ?io teises

subjekto bruozus: 1. Civiliniu teisiniu santykiu sferoje korporacijos

prilyginamos fiziniams asmenims, 2. Atskiru asmenu pasitraukimas i?

susivienijimo neturi itakos susivienijimo teisiniam statusui, 3.

Korporacijos turtas nera nei bendra ja sudaranciu asmenu nuosavybe, nei

atskiru jos asmenu turtas, 4. Korporacija savo vardu gali dalyvauti bet

kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose su fiziniais asmenimis per

savo atstovus - fizinius asmenis, nustatyta tvarka igaliotus atlikti tokius

veiksmus.

18. Res corporales - res incorporales. Res in commercio - res extra

commercio.

Res Romenu teiseje – tai bet koks turtas (gerybes), priklausantis gyvajai

ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdviniu poziuriu izoliuotas arba

neatskiriamas nuo kitu gamtos daliu. Materialus ir nematerialus daiktai –

teiseje materialinis buvo toks objektas, kuri galejo suvokti zmogaus samone

ir kuri galima paliesti. Res incorporales buvo laikomi abstraktus objektai,

kuriu egzistavima salygojo galiojanti teise. Actio in rem pagalba buvo

galima ginti tik i? res corporales atsirandancias teises, nes tik res

corporales buvo nuosavybes teises objektai. Jei buvo pazeidziamos kieno

nors teises, kylancios i? res incorporales, tai jos galejo buti ginamos

actio in personam pagalba. Daiktai, esantys komercineje apyvartoje –

daiktai, kurie galejo buti nuosavybes teises objektais ir kurie galejo

dalyvauti civilineje apyvartoje, t.y. kuriuos galima buvo pirkti, parduoti,

dovanuoti ir t.t., daiktai, i?imti i? komercines apyvartos – daiktai, kurie

negalejo buti privacios nuosavybes objektais ir kurie negalejo dalyvauti

civilineje apyvartoje. R. teiseje egzistavo ?ie i?samus daikto i?emimo i?

civilines apyvartos pagrindai: Dievo teise ir zmoniu sukurta teise. 1. Res

divini iuris (daiktai, priklausantys dievi?kajai teisei): a) res sacrae –

ypatingu ?ventu valstybiniu aktu buvo paskirti dievams (?ventyklos,

altoriai); b) res religiosae – tarnave mirusiuju pagarbai i?reik?ti

(kapai); c) res canctae – daiktai, kuriuos ir be ?vento akto gyne dievai

(miesto sienos ie vartai). 2. Humani iuris: a) res communes omnium (bendri

daiktai) – oras, juros bei ju krantai. ?ie daiktai priklause visiems; b)

res publicae in publico usu (bendrai naudojamas vie?asis turtas: pvz.

keliai, aik?tes, teatrai, pirtys) ir res publicae in pecunia populi

(valstybinis turtas, pvz. rudynai). Abi ru?ys priklause valstybei.

19. Res mancipi – res nec mancipi. Res mobiles – res soli.

Res mancipi buvo priskiriami itin svarbus ukiui daiktai -–Italijos zemes,

vergai (seniausiais laikais – ir zmona bei vaikai), kinkomieji bei

krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai, jauciai, mulai),

seniausieji kaimo zemiu servitutai. Visi kiti daiktai buvo priskiriami prie

res nec mancipi. Res mancipi galima buvo perduoti kitam asmeniui tik ius

civile nustatyta tvarka, t.y. mancipatio arba in iure cessio. ?iu formu

tikslas buvo daiktu, sudaranciu romenu ?eimos ukini pagrinda, apyvartos

kontrole. Daiktu klasifikavimas i kilnojamuosius ir nekilnojamuosius turejo

mazesne reik?me. Kilnojamiesiems daiktams priklause bet kokie daiktai,

kuriuos galima perkelti i? vienos vietos i kita arba kurie patys juda.

Nekilnojamieji – zeme, jos gelmes, statiniai, sodiniai. Visiems ?iems

daiktams buvo taikomas principas - ”viskas, kas pastatyta ant pavir?iaus,

priklauso pavir?iui”. ?i klasifikacija turi tam tikra ry?i su daiktu

klasifikacija i res mancipi ir res nec mancipi. Nekilnojamojo turto

perdavimui R. teise nustate specialius budus, kurie buvo tapatus res

mancipi perdavimo budams.

20. Suvartojami ir nesuvartojami daiktai. Pagrindiniai ir papildomi

daiktai.

Suvartojami yra tokie daiktai, kurie fizi?kai sunaikinami viena karta juos

pavartojus. Pinigai taip pat buvo laikomi suvartojamais daiktais.

Nesuvartojami daiktai nei?nyksta jais naudojantis, o jei ir i?nyksta, tai

palaipsniui. ?ios klasifikacijos reik?me i?ry?kejo prievolineje teiseje,

nes tokiu sutarciu kaip nuoma, paskola ir pan. objektas galejo buti tik

nesuvartojami daiktai. Dalus yra tokie daiktai, kuriuos galima padalyti i

daugiau daliu, ir del to nenukencia ju verte bei ekonomine paskirtis.

Papildomi daiktai materialiai yra savaranki?ki, taciau tarnauja pagrindinio

daikto paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui.

Papildomu daiktu ru?ys: daikto dalys (savaranki?kais teisiniu santykiu

objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio

daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomi?kai, galejo

egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos

naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia

pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del

pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti

nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu

objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos

surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu

pasielgta teisingai, bet del neuki?kumo jie nebuvo surinkti.).

21. Paprasti, sudetiniai ir surenkamieji daiktai. Pagrindiniai ir papildomi

daiktai.

Paprasti daiktai yra susieti naturaliais, neatskiriamais ir vientisais

saitais (vergas, medis). Sudetiniai daiktai sudaryti i? daugelio ivairiu

sudetiniu daliu, kurios kartu sudaro tam tikra atskira vieneta (laivai,

namai, spintos). ?iu daiktu teisinio rezimo ypatybe ta, kad i atskiras ju

dalis nebuvo pripazistamos jokios ypatingos teises (ypac nuosavybes).

Principas – sudetines dalies likimas yra toks pat kaip ir pagrindines.

Surenkamuosius daiktus sudare tos pacios ru?ies fizi?kai savaranki?ku

daiktu rinkinys, pvz. biblioteka. ?ie daiktai galejo buti laikomi atskiru

teisiniu vienetu, kuris i?likdavo net ir pakeitus atskiras jos dalis. Kaip

visuma jie galejo buti uzstatomi, parduodami ir pan. Papildomi daiktai

materialiai yra savaranki?ki, taciau tarnauja pagrindinio daikto

paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui.

Papildomu daiktu ru?ys: daikto dalys (savaranki?kais teisiniu santykiu

objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio

daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomi?kai, galejo

egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos

naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia

pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del

pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti

nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu

objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos

surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu

pasielgta teisingai, bet del neuki?kumo jie nebuvo surinkti.).

22. Daiktiniu teisiu savoka ir ru?ys.

Civiliniu teisiu skirstymas i daiktines ir asmenines (prievolines) sudare

civilines teises sistemos pagrinda. Daiktines teises objektu bruozai: 1)

tai galejo buti tik materialus daiktai (res corporales); 2) tai galejo buti

tik nei?imti i? komercines apyvartos daiktai (res in commercio); 3) tai

galejo buti tik tie daiktai, kurie turejo individualius pozymius (species).

Daiktine teise nuo prievolines skiria ir tai, kad pirmoji yra absoliuti, o

antroji – salygine teise. Kad teise butu pripazinta daiktine, ji turi

pasizymeti dar dviem pozymiais: sekimo teise ir prana?umo teise. Pirmuoju

atveju teise seka paskui daikta, t.y. perduodant daikta i? vienu ranku i

kitas, treciajam asmeniui i?lieka su ?iuo daiktu susijusi daiktine teise.

Prana?umo teises esme ta, kad ji yra labiau privilegijuota kitu prievoliniu

teisiu, susijusiu su tuo paciu daiktu, atzvilgiu. Romenai apibrezdavo

daiktine teise kaip ius in re. Kalbant apie daiktine teise, nekalbama apie

santyki tarp subjekto ir daikto. ?iuo atveju kalbame apie santyki tarp

keliu subjektu, atsizvelgiant i tai, koks teisinis santykis yra vieno i? ju

su tam tikru daiktu. R. teiseje daiktines teises pobudi pirmiausia turejo

nuosavybes teise. Tai buvo vienintele “pilna” daiktine teise. Egzistavo ir

“ribotos” daiktines teises, tarnavusios kokiam nors subjektui svetimo

daikto atzvilgiu, iura in re aliena. ?ioms teisems priklause servitutai,

uzstatas, o paskutineje romenu teises vystymosi fazeje prie ?iu teisiu

prisidejo ir amzina nuoma bei pavir?iaus teise.

23. Valdymo (possesio) ir laikymo (detentio) savokos.

Romos teisininkai grieztai atskyre nuosavybe ir valdyma. Valdymas buvo

ginamas interdiktu pagalba. Skirtingai nuo nuosavybes teises, valdymas

nesuteikia teises pareik?ti ie?kini bet kuriam pazeidejui, valdymas

neatsinaujina ipso iure sugrizus i? nelaisves, tiesiogiai nepereina

paveldejimo keliu. Valdymas yra neteisine, bet faktine busena. Valdymas

buvo suprantamas kaip faktinis daikto turejimas siekiant ji sau pasilikti.

Valdymas gali apskritai netureti jokio teisinio pagrindo, pvz. kai vagis

valdo pavogta daikta. Teisiniu valdymas tapdavo tik tada, kada buvo

garantuota jo teisine gynyba, o kad taip butu, valdymas privalejo tureti

?iuos elementus: objektyvuji ir subjektyvuji. Pirmasis rei?ke faktini

daikto turejima – corpus. ?io elemento esme ta, kad daikta turintis asmuo

gali daryti su juo ka nori. Subjektyvusis elementas rei?ke nora pasilikti

daikta sau, atmetant bet kuriuos treciuosius asmenis. Jis buvo vadinamas

animus rem sibi habendi, arba animus. Laikymas – tai faktinis daikto

turejimas, kai asmuo neturi tikslo pasilikti daikta sau, bet valdo ji

treciojo asmens vardu. Skirtingai nuo possesio, detentio turi tik viena i?

pirmajam butinu dvieju elementu – tai corpus. Teise i valdymo gynima turejo

betarpi?kai pats valdytojas, tuo tarpu detentorius toki gynima galejo gauti

tik tarpininkaujant daikto savininkui.

24. Valdymo isigijimas ir pasibaigimas.

Yra zinomi keli valdymo atsiradimo budai:

2) Corpore et animo. Corpus geriausiai apibreziamas kaip materialinis

santykis su daiktu; animus yra noras ta daikta valdyti. Kilnojamiesiems

daiktamsvaldymas dazniausiai budavo igyjamas paprastu budu: t.y. daikta

perduodant. Daiktas patekdavo i norincio ji isigyti asmens valdymo sfera

ir tuo atveju, kai ji perduodavo pastarojo namuose, nors jam ir nesant.

2) Ypatingi atvejai. Solo animo (vieno valia).

a) Traditio brevi manu. Jeigu valdytojas parduoda, dovanoja ar skolina

detentoriui tam tikra daikta, pastarasis pradeda ji valdyti, kai abi ?alys

del to susitaria.

b) Constitutum possessorium. Asmuo igyja valdyma be perdavimo akto, vien

remiantis valios i?rei?kimu, jei daikto valdytojas parei?kia esas pasiryzes

perduoti ?iam asmeniui daikta, taciau pats likti detendoriumi.

4) Sugebejimas igyti valdyma. ?iai faktiniai busenai uzteko ir mazesnes

valios, todel globotinis vaikas iki 7 metu galejo ir be globejo igyti

valdyma, jei jis pakankamai suprato savo veiksmu reik?me. Asmenys, kurie

buvo kieno nors valdzioje, negalejo savaranki?kai igyti turtiniu teisiu.

4) Valdymo igijimas per tarpininkus. Klasikine teise i? esmes nepripazino

valdymo igijimo per tarpininkus. Kiek veliau teise numate tam tikras

i?imtis prokuratoriaus naudai, o Justinianas jau i? esmes leido.

4) Valdymo praradimas. Galiojo taisykle, jog valdymas egzistuoja tol, kol

valdytojas veikia daikta taip, kaip jis veiktu igijes nuosavybes teise.

Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba prie? savo valia

netenka galios vie?patauti daiktui. Tai ivyksta, valdytojas praranda: 1.

corpore (pvz. valdytojas i? baimes atsisako savo zeme atsiimti i?

okupanto); 2. animo, neveiksnus asmuo negali atsisakyti nuo valdymo; 3.

animo et corpore, kai valdytojas perduoda daikta kitam asmeniui, pameta

arba mir?ta. Kilnojamuju daiktu valdymas prarandamas tuo momentu, kai

daikta uzvaldo kitas asmuo, o nekilnojamuju – kai valdytojas suzinojo,

jog daiktas jau yra laikomas kito asmens.

25. Valdymo apsauga

Viena i? pagrindiniu valdymo fakto sukeliamu teisiniu pasekmiu ta, kad ji

gina teise. Svarbiausias valdymo gynimo bruozas R. teiseje buvo tas, kad

byloje del valdymo ne tik nereikejo irodyti teises i gincijamaji daikta,

bet net buvo draudziama gristi savo reikalavimus tokia teise. Tokio

pobudzio byloje buvo butina ir pakankama nustatyti du faktus: a) valdymo

fakta; b) valdymo pazeidimo fakta. Valdymo gynimas, pagristas vien tik

minetu faktu nustatymu, ir buvo vadinamas posesoriniu gynimu. Jo

prie?ingybe buvo petitorinis procesas, kuriame buvo reikalaujama irodyti

asmens teise i gincijama daikta. Valdymas buvo ginamas ne ie?kiniais, o

posesoriniais interdiktais, kurie buvo salyginiai magistratu isakymai.

Interdiktai: 1. Interdictum retinendae possessionis: a) interdictum utribi

buvo duodamas kilnojamuju daiktu valdymui apsaugoti. Juo galejo naudotis

tirk daikto valdytojas, kurio valdymui buvo trukdoma, tiek ir valdytojas,

kuris valdyma apskritai prarado. Valdymas turejo buti ne ydingas.b)

interdictum uti possidetis buvo skirtas valdymui nekilnojamiesiems daiktams

apsaugoti. Ydingo valdymo atveju interdikto pagalba daiktas galejo buti

atimtas i? faktinio valdytojo. 2. Interdictum recoperendae possesionis: a)

interdictum unde vi buvo taikomas tik nekilnojamuju daiktu atzvilgiu, jei

i? valdytojo valdymas buvo atimtas jega. b) interdiktas de vi armata buvo

ginamas asmuo, i? kurio valdyma daiktui vieneriu metu senaties terminas,

?iam interdiktui jis apskritai nebuvo taikomas. c) interdiktas de precario

buvo paduodamas asmens, kuriam daiktas buvo atiduotas naudotis iki

pareikalavimo, atzvilgiu. 3) Interdiktas adibiscendae possessionis:

interdictum Salvianum ir interdictum guorum bonarum. ?ie interdiktai buvo

ne tiek posesorinio, kiek petitorinio pobudzio, kadangi jais buvo siekiama

ne apginti, bet igyti valdyma, kurio anksciau nebuvo.

26. Nuosavybes savoka ir ru?ys.

Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise (dominium, proprietas), kuri

buvo vienintele pilna daiktine teise. Nuosavybe suteikia galimybe

savininkui daryti su materialiniu daiktu viska, ko nedraudzia teise. Pagal

ius civile savininkas galejo buti tik R. pilietis – kviritas, todel ir pati

nuosavybe buvo vadinama kviritine. Augant prekinei apyvartai pasitaikydavo

nemazai atveju, kad perleidziant nuosavybe i res mancipi buvo i?vengiama

formaliu veiksmu ir apsiribojama neformalia tradicija. ?iais atvejais

igijejas igaudavo tik valdymo teise, tik praejus igyjamosios senaties

terminui, ji galejo peraugti i kviritine nuosavybe. Jei i? valdytojo buvo

atimamas daiktas, jis galejo pareik?ti ie?kini, jo formuleje buvo daroma

prielaida, kad ie?kovas valde gincijama daikta visa butina igyjamosios

senaties laikotarpi. Toks valdymas buvo apibreziamas kaip bonitarine arba

pretorine nuosavybe. Peregrinu nuosavybe gyne ju teisines sistemos.

Peregrinu nuosavybe, kaip atskira teisine kategorija, i?nyko po to, kai

Karakula 212m. prakti?kai visiems R. imperijos gyventojams suteike

pilietybe. Bendroji nuosavybe: pagal R.t. daiktas galejo priklausyti ne

vienam, bet keliems asmenims, kurie ji valdydavo bendrai. Kiekvienas

bendrasavininkas turejo teise laisvai disponuoti savo dalimi ir

proporcingai turimai daliai, gaudavo nauda bei privalejo vykdyti daiktui

uzdetas ivairias prievoles.

27. Nuosavybes teises ry?ys su daiktine teise.

Daiktine teise yra asmens juridinis vie?patavimas daiktui. Pats

vie?patavimas gali buti ivairaus laipsnio ir pobudzio, todel daiktines

teises nera vienodos. Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise, kuri

Страницы: 1, 2, 3